2Sep
Man buvo 6 metai, kai mano dvi vyresnės seserys išvyko į Palestiną „aplankyti šeimos“. Bent jau taip man sakė mama.
Gimiau Čikagoje, kaip ir mano seserys, bet mūsų tėvai yra palestiniečiai, gimę Jeruzalėje. Buvau keturių mėnesių, kai mirė mūsų tėvas-jis dirbo degalinėje ir buvo apšaudytas plėšimo metu. Po to keturiese persikėlėme į mamos mamos namo rūsio butą, kuriame su seserimis dalinomės kambariu.
Aš garbinau savo vyresnę seserį, kuri auga. Ji buvo maištinga ir mėgo pop muziką bei makiažą, kurio mano močiutė ir mama negalėjo pakęsti. Mes buvome auklėjami musulmonai, ir nors mama į mokyklą neprivertė mūsų dėvėti hidžabų - skarelių, mes tai padarėme, kai per šventes eidavome į mečetę. Kas antrą dieną vilkėdavome marškinius ilgomis rankovėmis ir kelnes arba sijonus iki kelių.
Aš neturiu per daug prisiminimų apie savo seseris, bet prisimenu, kaip mano vyresnioji sesuo mylėjo Usherį. Jai buvo 13 metų ir ji dainavo kartu su jo muzika per radiją mūsų kambaryje. Ji nusipirko jo plakatą be marškinių ir prisegė prie sienos šalia mūsų lovos.
Jis ilgai netruko. Mano močiutė vieną dieną pamatė plakatą ir nuplėšė nuo sienos. Ji šaukė ant mano sesers, o mano sesuo iškart rėkė - ji buvo įnirtinga! Bet tai nesvarbu; Usherio nebeliko. Ir po metų taip buvo ir mano seserys.
Mano mama sakė, kad jie „keliauja į kelionę“ į Palestiną, tačiau net būdama 6 metų amžiaus girdėjau gandus apie dienoraščio įrašą. Kažkas apie tai, kad mano sesuo bučiuoja berniuką už medžio arba rašo, kad nori. Prisimenu didelius lagaminus ir abi mano seserys verkdamos atsisveikino. Aš irgi verkiau, bet labiau pykau ant jų, kad mane paliko. Su kuo aš klausyčiau radijo vėlai vakare?
Vis dėlto maniau, kad jie grįš. Taigi, kai mama man pasakė, kad jie nori likti Palestinoje, aš gavau tikrai liūdnas. Aš jų labai pasiilgau.
Vienintelis laikas, kai galėjau pamatyti savo draugus, buvo mokykloje.
8 -ametūkst klasė, mūsų klasė išvyko į ekskursiją po vidurinę mokyklą. Niekas nenešiojo uniformų, kaip mes mokėmės vidurinėje mokykloje! Ten galėčiau net apsiauti siaurus džinsus. Taip, tokia griežta kaip mano mama, ji man nupirko siaurus džinsus, kurie tada buvo labai populiarūs. Prisimenu, kaip buvau parduotuvėje ir nurodžiau juos, ir buvau apstulbusi, kai ji linktelėjo „taip“, tada sumokėjo už tris poras registre. Jie buvo vieninteliai mano turimi dalykai, kurie privertė mane jaustis kaip normalus vaikas.
Tačiau prieš pat vidurinės mokyklos pabaigą vieną popietę grįžau namo iš mokyklos ir radau mamą ir močiutę, besisukančias mano spintoje.
"Ką tu darai?" Aš paklausiau.
Mama laikė šiukšlių maišą, o močiutė - žirkles. Jie supjaustė mano aptemptus džinsus į gabalus ir išmetė.
Buvau tokia sutrikusi - ji man jas nupirko! Kai paklausiau mamos, kodėl, ji pasakė: „Jie netinkami ir atskleidžia. Tu jau per senas, kad galėtum taip rengtis! "
Aš buvau įniršęs. Man beliko tik pora kuprinių džinsų, kurių nekenčiau. Pirmą kartą vidurinėje mokykloje man palengvėjo, kai turėjau uniformą.
Mama laikė šiukšlių maišą, o močiutė - žirkles. Jie supjaustė mano aptemptus džinsus į gabalus ir išmetė.
Kai tik baigiau 8tūkst klasę, pradėjau nervinti mamą, kad ji mane įrašys į vidurinę mokyklą. Kiekvieną kartą, kai paklausdavau, ar ji tai padarė, ji atsakydavo: „Dar ne“. Liepos mėnesį ji pasakė: „Aš registruoju tave į visų mergaičių mokyklą“. Tačiau buvo laukimo sąrašas, todėl tada tai buvo internetinė mokykla. Aš net pats tyrinėjau ir į namus atsiunčiau lankstinukus, bet nieko neįvyko.
Iki rugsėjo visi mano draugai pradėjo lankyti mokyklą, išskyrus mane. Kasdien keldavausi 10 val., Žiūrėdavau televizorių, tvarkydavau namus ir padėdavau gaminti vakarienę. Man buvo nuobodu. Tuo tarpu mamai labai patiko būti šalia. Ji nedirbo ir visada sakydavo, kad man svarbu išmokti būti gera namų šeimininke. Susigraudinau kiekvieną kartą, kai ji taip pasakė - tai buvo paskutinis dalykas, kuriuo norėjau būti.
Tiesą sakant, aš tikrai norėjau darbo, net jei tai tik darbas mano patėvio degalinėje. Viskas, kas išeina iš namų. Aš net paklausiau savo patėvio, ar galėčiau gauti darbuotojų leidimą, kurį galite gauti 15 metų Čikagoje, ir jis atsakė: „Žinoma! Bet kaip ir vidurinėje mokykloje, nieko neįvyko. Tai buvo dar vienas tuščias pažadas.
Mano nešiojamasis kompiuteris buvo mano prieglobstis.
„Facebook“ buvo vienintelis būdas palaikyti ryšį su draugais. Aš sugalvojau atsitiktinį vardą, kurio tėvai niekada negalėjo atspėti, ir visą dieną šnekučiavau su draugais. Jei mama įeitų į kambarį, ekraną perjungčiau į vaizdo žaidimą. Ji neturėjo supratimo. Anksčiau tais metais, kai draugams pasakiau, kodėl nelankau mokyklos, ne vienas man pasakė: „Tai neteisėta!“. Aš kažkaip žinojau, kad turiu teisėtas teisę eiti į mokyklą, bet nežinojau, kam pasakyti. Mano tėvams nerūpėjo - jie to norėjo!
Praėjo metai, o kitą vasarą aš kalbėjau feisbuke su pažįstamu vaikinu iš vidurinės mokyklos.
Kai jis parašė: "Norite šį penktadienį eiti į Chipotle?" mano širdis prapliupo.
Buvau labai susijaudinęs ir atsakiau: „Žinoma“.
Pasakiau tėvams, kad eisiu pas savo 24 metų pusbrolį. Ji buvo vienintelis žmogus, kurį man buvo leista aplankyti. Ji taip pat yra neįtikėtinai šauni ir pažadėjo man padengti. Aš sutikau ją jos namuose, o tada ji mane išleido į prekybos centrą ir liepė man smagiai praleisti laiką.
Aš padariau! Jis buvo mielas ir labai gražus. Aš jam pasakiau, kad mano tėvai buvo griežti ir net nežinojo, kur aš esu. Jis buvo toks: "Nesijaudink!"
Tai buvo pati smagiausia per metus. Pasibaigus mūsų pasimatymui, aš jam pasakiau, kad susisieksiu per „Facebook“ ir išplaukiau namo.
Kitą naktį buvau svetainėje ir žiūrėjau televizorių, kai suskambo durų skambutis. Mano mama atsakė, ir aš išgirdau jo balsą klausiant: „Ar Yasmine namuose?“.
Sustingau.
Mano mama pradėjo rėkti: "Kas tu esi ir kodėl tu esi šiuose namuose?"
Jis pasakė: „Aš esu Yasmine vaikinas“.
Mačiau, kaip jis stovi priešais mamą, atsigręžęs į mane, ir bando jam mojuoti, pavyzdžiui: „Eik! Tai siaubinga idėja! "
Ji pagrasino, kad iškvies policiją, užtrenkė duris ir tada rėkė ant manęs: „Eik į savo kambarį. Tu esi įžemintas! "
Kitą dieną mama apsipirkinėjo maisto parduotuvėse be manęs ir užrakino stiklines audros duris iš išorės, o tai reiškė, kad esu įstrigusi. Ateinančias dvi savaites, kai aš išėjau, buvau pažodžiui laikomas užrakintas.
Ir tada vieną dieną mama pasakė: „Susikrauk maišus. Mes einame į Palestiną aplankyti jūsų seserų “.
Buvau ten tik vieną kartą, kai man buvo 10 metų; Net nepamenu, kad tada mačiau savo seseris - prisimenu tik tai, kad buvo dulkėta ir sausa. Žalios visai nėra. Aš nekenčiau. Be to, aš kalbu tik labai elementariai arabiškai, ką jie ten ir kalba.
Aš bijojau kelionės. Atsisveikinti su mažąja sesute buvo skaudu - jai tada buvo 8 -eri. Ji buvo vienintelis kitas žmogus, kuris be mano pusbrolio žinojo apie mano pasimatymą. Kovojau su ašaromis ir pažadėjau, kad greitai grįšiu.
Mama sakė, kad mes būsime išvykę mėnesiui, bet aš ja nepasitikėjau. Pakeliui į oro uostą paprašiau pamatyti atgalinį bilietą. Norėjau įrodymų, kad jis egzistuoja. Parodydama bilietą ji pasipiktino, bet man pasidarė geriau.
Mes su mama ir močiute nusileidome Tel Avive, kuris buvo toks karštas ir dulkėtas, kaip prisiminiau. Jaučiausi klaustrofobiškai kabinoje, kurią nuvežėme į Palestinos sostinę Ramalą. Mano močiutė ten turi namą, o abi mano seserys gyveno netoliese.
Pakeliui į oro uostą paprašiau pamatyti atgalinį bilietą. Norėjau įrodymų, kad jis egzistuoja.
Buvau toks piktas, kad buvau ten, ir net nesijaudinau pamatęs savo seseris. Negalėjau patikėti, kad visus tuos metus jie mane paliko. Dabar jie abu buvo vedę su vaikais. Tačiau to pirmo vakaro pabaigoje aš su jais atsipalaidavau. Aš net papasakojau jiems, kas nutiko su mano Chipotle pasimatymu, ir jie pradėjo mane erzinti, pavyzdžiui: „Tu toks idiotas! Su baltu vaikinu? Tikrai? "
Jie manė, kad jei jis būtų buvęs musulmonas, aš nepatekčiau į tiek daug problemų. Nebuvau toks tikras, bet vis tiek buvo gera su jais juoktis.
Praėjus maždaug dviem savaitėms po mūsų viešnagės, mano seserys pasodino mane ir pradėjo daryti plaukus bei makiažą. Niekada neleisdavau namuose makiažo, todėl maniau, kad tai šaunu. Kai paklausiau, kodėl, jie atsakė, kad nori, kad susitikčiau su jų draugu.
Jų draugas buvo dvidešimties, bet vis dar gyveno su mama, kurią mano sesuo pavadino „problema“. Nesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti.
Jis atvyko su mama ir dėdė ir pradėjo su manimi kalbėti arabiškai. Vos nesupratau nieko, išskyrus jo klausimą, kiek man metų.
Aš pasakiau: „Man 15. Aš ką tik baigiau 8tūkst klasė “.
Jis atrodė sutrikęs. Kaip ir aš.
Jam išėjus paklausiau seserų, apie ką tas susitikimas. Jie paaiškino, kad būdas susipažinti su piršliais yra per šeimas. Kai šeima mano, kad mergina yra pasirengusi tuoktis - paprastai ji yra šio sprendimo dalis -, ji perduoda žinią kitoms šeimoms, kad ieško vyro. Tada pora susitinka per tėvus ir, jei tai gerai dera, susitariama.
Praėjo savaitė, ir vėl mano seserys pasodino mane ir pradėjo man makiažą. Jie sakė, kad kitas vaikinas ateina manęs pasitikti. Kai paklausiau: "Kas?"
Jie sakė: „Nesijaudink dėl to. Tiesiog linksminkis “.
Skambėjo durų skambutis ir įėjo vaikinas su tėvais. Man 5'8 ", o jam 5'4", devyneriais metais vyresnis ir trūksta pusės priekinio kairiojo danties. Visi atrodė labai nekantrūs. Mane atstūmė.
Visą laiką, kol jie ten buvo, sėdėjau akmenimis. Kai jis ir jo šeima išvyko, mama ir močiutė pasakė, kad mano, kad turėčiau su juo susituokti. Jie sakė: „Jis turi darbą ir namą“. Tiek ir reikėjo.
Jie sakė: „Jis turi darbą ir namą“. Tiek ir reikėjo.
Aš buvau įniršęs. Tada aš supratau, kad jie atvedė mane į Palestiną tuoktis ir planavo mane ten palikti. Vietoj to, kad juos įžeidinėčiau, iškart pradėjau galvoti apie būdus, kaip savarankiškai grįžti namo. Buvau žiūrėjęs SVU. Aš žinojau, kad tai buvo visai neteisėtas. Man tiesiog reikėjo išsiaiškinti, kaip pasiekti detektyvą Ilinojaus valstijoje, kuris galėtų padėti man pabėgti.
Tada aš taip pat žinojau, kad negaliu pasitikėti savo seserimis - bet kuriuo metu, kai joms pasiskundžiau, jos tiesiog sakydavo: „Tai nėra taip blogai! Jūs išmoksite jį mylėti! "
Jis ir aš tą savaitę susitikome dar du kartus ir kiekvieną kartą tikėjausi, kad jis supras, jog esu priverstas. Bet tada, per tą trečią vizitą, visi vyrai nuėjo į vieną kambarį, o moterys - į kitą.
Mano sesuo, mama ir močiutė kalbėjosi su mama ir seserimis, kai išgirdau, kaip vyrai skaito sužadėtuvių ištrauką iš Korano, kuriame skelbiama apie santuoką.
Išsigandusi pasakiau savo seserims: „Ką jos veikia?“.
Mano vyresnioji sesuo pasakė: „Jie skaito ištrauką“.
Aš šaukiau: "Ne!" ir atsikovojo ašaras.
Mano blogiausias košmaras tapo siaubinga realybe. Nubėgau į vonios kambarį, susisukau į rutulį ir ištirpau iki ašarų. Kaip mano šeima galėjo tai padaryti man? Galvojau pabėgti, bet kaip? Mama turėjo mano pasą. Neturėjau pinigų. Buvau įstrigęs. Pradėjau galvoti apie įvairius mirties būdus. Viskas buvo geriau nei šis.
Kai jo šeima išvyko, nebegalėjau sutramdyti savo pykčio ant mamos. „Kaip tu galėjai man tai padaryti? Aš tavo dukra! "Šaukiau. Ašaros liejosi mano veidu. Matau, kad ir mano mama nusiminusi - ji verkė, purtė galvą. Manau, kad ji dėl to jautėsi blogai, bet taip pat manė, kad tai buvo geriausias pasirinkimas. Jaučiausi tokia išduota.
Ir kaip tik tada mano močiutė įžengė į kambarį ir trenkė man. - Negerbk savo mamos! ji pasakė prieš kreipdamasi į mamą ir sakydama: „Matai? Jai šito reikia. Kaip dar ji išmoks būti pagarbi? “
Tada sužinojau, kad mano močiutė viską sutvarkė. Ji susitiko su šio vyro šeima prekybos centre tą pačią savaitę, kai aš jį sutikau! Jo tėvai turėjo restoraną ir pastebėjo mus apsipirkti. Jie kreipėsi į ją norėdami sužinoti, ar aš esu tinkama nuotaka jų sūnui. Ji jiems pasakė „taip“, bet kad aš turėjau ištekėti, kol ji skrido atgal į valstijas. Jis neturėjo kitų perspektyvų, todėl jie džiaugėsi, kad aš vienas.
Aš niekada nemėgau savo močiutės, bet aš jos nekenčiau iki tos akimirkos.
Vestuvės buvo suplanuotos rugsėjo 30 dtūkst, už pusantros savaitės. Aš vis dar beviltiškai bandžiau rasti išeitį. Mamai pasakiau: „Aš rasiu būdą išeiti“. Ji atsakė: „Ar tu ištekėsi už jo, ar su kažkuo vyresniu, kuris nebus toks malonus“.
Mano seserys sakė tą patį. "Jums sekasi." Kad ir kaip bijojau to, kas vyksta, jie dar labiau pablogino alternatyvų skambesį.
Likus kelioms dienoms iki vestuvių, mano vyriausia sesuo pagaliau atskleidė, kad taip pat buvo ištekėjusi prieš jos valią. „Aš visą laiką spardžiau ir rėkiau“, - sakė ji. „Bet aš išmokau jį mylėti. Tu taip pat. "
Nepamenu ceremonijos - viskas tokia neryški -, bet prisimenu, kaip atsitraukiau, kai jis bandė pabučiuoti mano skruostą, o mama šnypštė: „Pabučiuok jam skruostą!“ Aš atsisakiau.
Vestuvių vakarėlio pabaigoje abi mano seserys taip jaudinosi dėl mano pirmosios nakties su juo. Jie netgi pasakė: „Paskui parašykite mums žinutę!“
Aš jų nekenčiau.
Pirma naktis buvo siaubinga. Vienintelis dalykas, už kurį esu dėkingas, yra tai, kad mano vyras nebuvo smurtaujantis ar agresyvus žmogus. Tai galėjo būti daug blogiau. Nuo streso mane kamuoja siaubingi migreniniai galvos skausmai, ir aš juos naudoju per kelias savaites.
Jis paėmė tą pirmąją darbo savaitę ir didžiąją jos dalį praleidome su šeima. Aš padariau viską, ką galėjau, kad galėčiau toleruoti buvimą šalia jo ir jo šeimos, kol bandžiau rasti išeitį iš šios netvarkos. Norėdami tai padaryti, turėjau prisijungti prie interneto.
Grįžęs į mechaniko darbą, jis buvo išvykęs 9 val. Atsikelčiau, papusryčiaučiau ir nueičiau pas mamą į namus, kad padėčiau jai išsivalyti ir paruošti vakarienę. Ji turėjo kompiuterį, todėl vieną dieną paklausiau, ar galėčiau juo pasikalbėti su mama, ir ji sutiko. Vietoj to aš prisijungiau prie „Facebook“ ir parašiau draugui žinutę iš 3rd klasę ir papasakojo, kur aš esu ir kas nutiko.
Ji iškart parašė: "Tai neteisėta!"
Dar kartą tai žinojau, bet nežinojau, ką daryti.
Turėjau dar vieną draugą, su kuriuo susipažinau per „Facebook“ ir kuris gyveno Teksase. Jis buvo musulmonas. Aš jam pasakiau, kas atsitiko, o jis parašė: „Tau reikia paskambinti į ambasadą!“. Jis net atsiuntė numerį.
Širdis daužėsi, kai rašiau į popieriaus lapą ir įsidėjau į kišenę.
Spalio 14 dtūkst, Aš buvau mūsų bute po pietų, kai pagaliau sutramdžiau skambinti. Aš naudoju „Nokia“ telefoną, kurį man davė vyras, kad galėčiau pasikalbėti su juo ir mano seserimis.
Į skambutį atsiliepė amerikietiškai nusiteikęs vyras, o aš pratariau: „Aš esu JAV pilietis. Tėvai atvedė mane čia prieš mano valią ištekėti už vyro. Aš noriu eiti namo."
Po akimirkos tylos jis pasakė: „Oho, tai pirmas kartas. Palaukite akimirką. "Jis sujungė mane su žmogumi, vardu Mohammedas, kuris manęs paprašė tėvų vardų ir adresų valstijose.
Pateikiau jam visus įrodymus, kuriuos galvojau, kad esu JAV pilietis. Nežinojau savo socialinio draudimo numerio ir neturėjau paso. Jis sakė, kad tai gerai, bet jam reikėjo įrodymų, kad aš iš tikrųjų vedęs. Jis paprašė santuokos liudijimo. Aš neįsivaizdavau, kur tai yra. Tada jis manęs paklausė vyro pavardės, ir aš supratau, kad net neįsivaizduoju, kas tai yra.
Mohamedas man pasakė, kad susisieks, kai patikrins visą mano informaciją. Per ateinančius du mėnesius jis man skambino kelis kartus. Per tą laiką sužinojau savo vyro pavardę, kuri teisiškai taip pat buvo mano.
Kai laukiau naujienų, mane apėmė daug migrenos.
Gruodžio 3 drd, Mohamedas paskambino taksi paslaugos numeriu ir viešbučio adresu. Jis liepė man ateiti kitą rytą 11 val.
Kitą rytą laukiau, kol mano vyras išeis, ir įsidėjau visus savo daiktus, įskaitant tradicinį vestuvinį auksą, kurį man padovanojo vyro šeima, į lagaminą ir paskambinau numeriu. Tada supratau, kad net nežinau savo adreso. Aš pasakiau vairuotojui artimiausios didelės parduotuvės pavadinimą, o paskui pasilikau su juo telefonu ir pasakiau, kada sukti į dešinę ar į kairę. Jis vis dar negalėjo manęs rasti, todėl nubėgau į pagrindinę gatvę, kad vėliava jį pažadinčiau melsdamasis, kad niekas manęs nepamatytų.
Visą 30 minučių kelionę iki viešbučio sulaikiau kvapą. Ten, automobilių stovėjimo aikštelėje, pastebėjau šviesiaplaukę moterį, sėdinčią su vaikinu juodame furgone.
- Ar esate su JAV ambasada? Aš paklausiau.
Jie pasakė „taip“, o tada ji paglostė mane, paaiškindama, kad tai saugumo sumetimais, kad įsitikinčiau, jog nesu prisisegusi jokių bombų.
Aš pasakiau: „Daryk viską, ko tau reikia!“. Man nerūpėjo - buvau taip arti laisvės.
Kai jie mane pasodino ant galinės sėdynės, nusitraukiau skarelę ir atremiau linksmas ašaras: ten, su šiais dviem nepažįstamais žmonėmis, pirmą kartą per amžius pasijutau saugi.
Mes nuvykome į JAV ambasadą Jeruzalėje, kur visą dieną pildžiau dokumentus, kad galėčiau patekti į globos sistema atgal į Valstijas. Aš neįsivaizdavau, ką tai reiškia kitaip, nei iš šio vieno karikatūrų šou, pavadinto Įsivaizduojamų draugų globos namai, bet sutikti pradėti globoti nebuvo sunku - bent jau tai buvo nauja pradžia.
Tą naktį diplomatas mane lydėjo į oro uostą su dviem asmens sargybiniais, o mane pasodino į lėktuvą į Filadelfiją.
Kito skrydžio metu skridau iš Filadelfijos į Čikagą O'Hare ir atsisėdau šalia dvidešimtmečio vaikino, vykstančio į draugo bernvakarį, kuris manęs paklausė, kiek man metų.
Aš pasakiau: "15."
Jis pasakė: „Tu per jaunas, kad pats būtum lėktuve!“.
Jei tik jis žinotų.
O'Hare turėjau dvidešimt minučių nužudyti, kol turėjau susitikti su dviem valstybės pareigūnais maisto teisme, todėl nuėjau į kompiuterio terminalą ir prisijungiau prie „Facebook“. Tuo metu turėjau dvi paskyras: vieną draugams ir kitą šeimai. Norėjau pamatyti, ką sako mano šeima.
Trijų puslapių laiškas iš mano antros seniausios sesers buvo pirmas dalykas, kurį perskaičiau. Ji sakė, kad niekada nebenori manęs matyti, kad nekenčia manęs ir kad jei kas nors paklaustų, kiek seserų ji turi, ji pasakytų dvi, o ne tris. Buvau nusiaubta.
Tada perskaičiau grupinį pokalbį tarp dviejų seserų, mamos ir mamos sesers.
Prasidėjo: „Jazminas pabėgo“. "Ką? Kur? "Ir tada kažkas parašė:" Ji gadina mūsų reputaciją! "Ne vienam iš jų kilo klausimas, ar man viskas gerai.
Teta paklausė, ar aš neėmiau savo aukso. Kai mano sesuo pasakė „taip“, mano teta atsakė: „Ji galėjo būti pagrobta ar apvogta!“.
Tai buvo vienintelis paminėjimas rūpintis mano gerove.
Kad ir kaip skaudu buvo skaityti tuos žodžius, supratau, kad padariau teisingą pasirinkimą.
Žmonės, kuriuos tada sutikau oro uosto maisto kieme, supažindino mane su moterimi iš Ilinojaus vaikų apsaugos tarnybos, kuri mane paėmė po savo sparnu. Praėjo 24 valandos po to, kai aš išbėgau už savo gyvenimą į Ramalos gatves, kad išvengčiau priverstinės santuokos.
Pirmiausia persikėliau gyventi pas moterį, kuri augino kelis vaikusir ten išbuvo šešis mėnesius. Tai nebuvo idealu - ji buvo labai religinga ir privertė mus eiti su ja į jos baptistų bažnyčią šeštadienį ir sekmadienį. Bet jis vis tiek buvo geresnis už tai, ką palikau. Tai buvo patvirtinta, kai turėjau kreiptis į mamą teisme, kad galėčiau likti valstybės globotinė, kurią jie vadina vaikais, kurių tėvai nėra tinkami jais rūpintis.
Pirmasis teismo posėdis buvo praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo. Kai pamačiau mamą, sustingau. Ji sėdėjo laukiamajame ir atsisakė manęs pripažinti. Ji neužmezgė akių kontakto; lyg manęs nebūtų. Jaučiau siaubingą nuoskaudos ir įniršio mišinį.
Po kelių mėnesių man teko liudyti teismo salėje. Mano mama buvo su savo advokatu. Jis parodė nuotraukas iš mano vestuvių ir pasakė: „Tu atrodai laimingas! O tavo mama pasakė, kad nori ištekėti “.
Turėjau paaiškinti kambariui, pilnam nepažįstamų žmonių, kad aš klastosiu tą šypseną, kad išgyvenčiau ir kad mama visą laiką žinojo, kad nenoriu tuoktis su tuo vyru. Ant stendo pasakiau: „Mano mama meluoja“. Tai buvo taip skaudu pasakyti - aš verkiau visų akivaizdoje. Visi jausmai, kuriuos laikiau viduje, tiesiog išsiliejo.
Po šio klausymo aš oficialiai tapau Ilinojaus valstijos globotiniu.
Tada aš jau pradėjau devintą klasę. Labai nemėgau savo globojamos mamos. Savaitgaliais nustojau eiti į bažnyčią, tačiau ji neleido man ar mano broliui broliui likti namuose vienam, todėl buvome užrakinti, kol ji grįš namo kiekvieną savaitgalį ir darbo dienomis. Čikagos žiemą buvo sunku, tačiau agentūra nemanė, kad man gresia tiesioginis pavojus, todėl likau vietoje. Paauglius sunku sudėti.
Iki 2014 m. Sausio mėn., Būdamas 16-os metų, buvau trijų globos namuose ir iš jų. Mano strategija buvo tik išgyventi globą iki 18 metų, kai pagaliau būsiu viena. Taigi, kai pora, paskambinusi Carrie ir Marvin, vieną savaitgalį atėjo manęs pasitikti, nebeturėjau jokių vilčių.
Carrie ir Marvin turėjo du biologinius paauglius, abu su vystymosi vėlavimu. Jie suprato vaikus ir buvo labai šilti, tačiau man vis tiek prireikė šiek tiek laiko, kad atsivertų. Labai norėjau, kad su jais būtų 18 metų, bet niekada nesvajojau, kas iš tikrųjų nutiko toliau.
Kai su jais sutikau savo vienerių metų jubiliejų, jie manęs paklausė, ar noriu būti įvaikinta. Aš buvau šokiruotas! Aš maniau, kad aš išeisiu būdamas 18 metų ir būsiu vienas - niekada nemaniau, kad yra alternatyva. Bet jie man pasakė, kad nori, kad būčiau šalia amžinai. Negaliu jums pasakyti, koks geras jausmas buvo būti trokštamai tikros šeimos. Aš pasakiau taip.
Nebereikia pabusti 6 valandą ryto, kai kas nors sako: „Susikrauk maišus - išeisi!“ Pirmą kartą gyvenime galėjau susidėti daiktus savo kambaryje ir viskas buvo gerai. Tai buvo pirmas kartas nuo buvimo tame furgone su ambasados žmonėmis, kai jaučiausi saugiai.
Paskutinį kartą mačiau savo mamą teisme, galutinai nutraukus tėvų teises. Carrie paprašė jos vaikystės nuotraukų, ir nuostabu, kad mama man jas ten įteikė.
Tai buvo šalčio mainai. Ji buvo be išraiškos. Iš pradžių buvau įžeistas. Viskas atrodė taip paprasta, ji manęs atsisakė. Bet buvo labai malonu gauti nuotraukas. Ji neturėjo to daryti.
Dabar Carrie juos turi namuose. Man atrodo, kad tikrai esu jos šeimos dalis, tarsi jos vaikas.
Pagaliau prieš kelis mėnesius vėl prisijungiau prie „Facebook“ su savo seserimi, ta, kuri sakė, kad manęs nekenčia. Ji prisipažino norėjusi, kad būtų turėjusi pakankamai jėgų daryti tai, ką aš padariau. Dabar aš suprantu, kodėl ji buvo tokia nusiminusi: aš pabėgau. Ji to nepadarė.
Aš ką tik baigiau vidurinę mokyklą - pirmoji iš savo biologinės šeimos, kuri tai padarė! Rugsėjo mėnesį aš einu į Ilinojaus valstijos universitetą ir ką tik sužinojau, kad laimėjau visą stipendiją, o tai reiškia, kad ateinančius penkerius metus mano mokslas bus atsisakytas. Planuoju studijuoti masinę komunikaciją ir galbūt norėsiu ką nors padaryti su kompiuteriais, turėdamas omenyje, kad jie mane tiesiog išgelbėjo.
Nepriklausomai nuo to, kuo aš užsiimu, aš labiausiai jaudinuosi tuo Aš pasirinkti, ką noriu dėvėti, su kuo noriu susitikti ar net ištekėti, ir galiausiai, kuo noriu būti.
Yasmine Koenig iš pradžių pasidalino savo istorija su Vaiko teisės įtraukti į savo kasmetinę kampaniją „Ateities puoselėjimas“. Skaitykite daugiau apie Yasmine ir kitus, kurie patyrė globą.
